Sausio mėnesį mokyklose apibendrinami pirmojo pusmečio pasiekimai, savo žinias egzaminų sesijos metu demonstruoja studentai, o projektas „Ne imti, bet duoti VII“ nori supažindinti su savo įpusėjusia veikla. Taigi apie viską nuo pradžių.

 

Pirmąjį pusmečio šeštadienį vaikai susirinko „oranžerijoje“ (asociacijos LGMOA patalpose) mokytis biologijos. Bet toli gražu ne vadovėlių puslapius mes sklaidėme. Spalio 22 dieną vaikai tapo tikrais biologais-vėžiagyvių specialistais. Įgavę teorinių žinių apie upinių vėžių gyvenseną, elgseną ir sandaros ypatumus, ėmėsi patys praktiškai tirti, ar teisybę išgirdo. Susiskirstę komandomis, vaikai gavo po vėžį ir preparavimui reikalingus įrankius. Visi kartu skaičiavome vėžių kojytes, uodegos skiautes, prakirpę kietą šarvą ieškojome pasislėpusių žiaunų. Vaikai liko sužavėti, kaip viskas panašu į paveikslėliuose piešiamą anatomiją. Papietavę ir atgavę jėgas, jaunieji mokslininkai susidomėję stebėjo cheminius bandymus ir atsakinėjo į pateiktus linksmosios viktorinos klausimus. Daug karštų diskusijų sukėlė svarstymai, kiek obuolių telpa į tuščią dėžę, kiek mėnesių turi 28 dienas ir kas gi nutinka paėmus pusę skaitmens aštuoni. O ar Jūs į visus klausimus atsakytumėte teisingai?

Gruodžio 17 dieną susirinkome pačios gražiausios metų šventės – šv. Kalėdų – proga. Nors už lango lietus pylė kaip iš kibiro, tai visai negadino mūsų geros nuotaikos. Mus šildė karšta vaisinė arbata su medumi ir smagūs komandiniai žaidimai. Pradėję nuo Kalėdinės žvaigždės formavimo ilga virve, baigėme... pagalvių mūšiu! Ir nors atrodytų, kad išsidūkę vaikai nebegali mokytis, mes paneigėme šią nuomonę – buvo pravesta paskaitėlė apie darbštuoles biteles. Juk visiems įdomu, kaip šie nuostabūs vabzdžiai gyvena ir iš kur atsiranda medus. O mūsų šventinę popietę vainikavo eilėraščių deklamavimas, dovanėlių teikimas ir vaišės – iš vakaro studenčių kepti ir spalvotu glaistu puošti meduoliukai. Saldainiai, mandarinai, medaus indelis ir specialus projekto ženkliukas – tokie malonūs siurprizai slėpėsi kiekvieno vaiko raudonajame maišelyje. Tiesa, pasakysiu paslaptį – po renginio važiavome ypatingu, mūsų pačių dėka mandarinais (o gal Kalėdomis?) kvepiančiu troleibusu. Gaila, jei tądien nepavyko jums įsėsti ir važiuoti kartu su mumis...

6:00, šeštadienis. Žadintuvas. Ir kodėl jis taip anksti skamba savaitgalį? Ogi mūsų laukia nuostabi kelionė į Klaipėdą! Kelkitės, brangieji, lapkričio 26 ir sausio 21 dienomis išvykstame į pajūrį! Kol pasiekėme Klaipėdą, spėjome nemažai nuveikti. Autobuse ne tik numigome ir pasigrožėjome Lietuvos peizažu pro langą, bet ir atsakinėjome į įvairiausius klausimus, sprendėme kryžiažodžius. Ekskursiją naujajame mieste pradėjome nuo pasivaikščiojimo Danės upės krantu iki senosios perkėlos. Nusifotografavome prie didelio laivo, įmantrios vėtrungės, ne vienos skulptūros. Lapkritį keliavusiai grupei pasisekė aplankyti Laikrodžių muziejų. Vaikai susipažino su saulės, smėlio, vandens, ugnies, elektroniniais laikrodžiais, jų stiliaus ir formų kaita nuo Renesanso iki Naujųjų amžių. Tačiau svarbiausia, jog visi atvykusieji keltu kėlėsi į Kuršių Neriją ir lankėsi Jūrų muziejuje. Pirmiausia vaikams buvo papasakota apie pingvinus. Stovėjome prie šių paukščių ir stebėjomės, kad jie gyvena ne šiaurėje, o prie pietų ašigalio, kad nėra jokių išorinių skirtumų tarp patelių ir patinėlių, bet kiekvienas turi individualų baltų ir juodų plunksnų raštą. Vėliau grožėjomės savo margumu arba dydžiu stebinančiomis žuvimis, apžiūrėjome muziejaus pasididžiavimą – kriauklių kolekciją, ir net matėme plaukiojančius ruonius. Bet jei manote, kad tai viskas, labai klystate. Patys nuostabiausi dalykai vaikų laukė kieme, kur prižiūrėtojai šėrė jūrų liūtus. Iš pradžių žūrėjome, kaip gyvūnai gaudo jiems metamas žuvis, tačiau gavę tik žuvies galvą, išspjauna ją vos ne ant susirinkusių žiūrovų. O paskui stebėjome patį tikriausią pasirodymą! Jūrų liūtai dainavo, gaudė žiedus, mėtė krepšinio kamuolį į lanką, šoko įmantriai keldami uodegas į viršų ir net patys sau pasiplojo priekiniais pelekais! Ekskursiją baigėme pasisveikinimu su jūra, ir pilnomis kišenėmis pačių geriausių įspūdžių, kriauklių ir akmenukų bei pilnais smėlio batais grįžome į snieguotąjį Vilnių.

Bet tai tik šeštadieninė veikla. O kur dar tas kasdienis, bet labai malonus rūpestėlis skubėti pas vaikus į globos namus tam, kad jiems geriau sektųsi mokykloje. Studentai-korepetitoriai siekia sudominti, parodyti, kad net namų darbus ruošti gali būti smagu. Jei kyla sunkumų pamokose, neaiškūs uždaviniai, nesuprantami užsienio kalbų žodžiai, visuomet galima kreiptis į pagelbėti pasiruošusius savanorius. Juk tam mes ir esame – kad vaikai pajustų mokslo bei pažinimo džiaugsmą ir jų veidus puoštų šypsenos, kurios taip šildo mūsų širdis..!

Rėmėjai: