Pati dienos programa nesiskyrė nuo kitų įprastų savaitgalių praleidžiamų chemijos fakultete. Nuo 10 val. vaikams vyko fizikos, chemijos ir biologijos pamokėlės. Per šį mėnesį jau paaiškėjo, kad fizika - vienas iš nuobodžiausių dalykų mokykloje, tačiau dėl šauniosios dėstytojos Ingos visos fizikinės pamokėlės būna išklausomos su susidomėjimu, kartais net užgniaužus kvapą. Jaunimas pats pradeda atrasti įvairius dėsnius, juos aiškintis ir klausti. Į kitus dalykus taip pat žiūrima daugiau iš praktinės pusės, t.y. aplinkos. Per paskutinius trijų valandų biologinius užsiėmimus vaikai išėjo su kitais dėstytojais patyrinėti ir susipažinti su aplink augančių medžių kerpėmis. Tuo pat metu auditorijoj staigiai reikėjo pakeisti mokymosi aplinką, nes bet kuri veikla (pietūs, žaidimai) vykdomi toje pačioje auditorijoje. Tam kad būtų sukurta jauki bei šilta atmosfera, bent truputį primenanti šventes, ant palangių ir kraštinių stalų buvo uždegtos žvakutės, eiliniai pietūs paversti neeiliniais.

 

Vaikams sugrįžus iš lauko iš karto sėdome prie šventinio stalo. Nors laiko Kalėdiniam vakarui neturėjome daug, tačiau programa buvo kruopščiai parengta. Taigi dar tik pradėjus pietauti, staiga į duris kažkas grėsmingai pasibeldė – tai buvo vargšas paklydėlis muzikantas (gitaristas Matas), grojantis už truputį maisto. Taip buvo priimtas pirmasis sukurtos istorijos veikėjas. Paskui po kiek laiko dar kartą kažkas pasibeldė į duris. Vaikai iškart pagalvojo, kad tai bus, matyt, Kalėdų Senis, tačiau jie labai apsiriko. Pro duris įžengė Snieguolė su nykštuku Šuniuku. Tai iš tiesų buvo puiki staigmena. O tikslas, kodėl jie užklydo, buvo pamestas Kalėdų Senelis. Būtent jo čia ir atklydo ieškoti šie veikėjai. O didžiąją paslaptį turėjo atskleisti muzikantas klajoklis, kuris jokiu būdu nenorėjo sakyti... Tačiau smagaus žaidimo dėka, pavyko išpešti istorijos nuotrupas ir atsekti Senelio Šalčio pėdsakus, tai yra sužinoti, kad mūsų Kalėdų Senis yra slaptuose kursuose Čekijoje, kuriuose moko, kaip geriau ir greičiau aplėkti visą Žemės rutulį. Taigi išsiaiškinus paslaptį nusprendėme jam parašyti didelį laišką.

 

Po visos šios dalies sekė pakeleivio muzikanto eilė atsilyginti už vaišes. O kad vaikai turėtų tikslą, kaip išgauti iš Snieguolės lauktuvių, firminių „nykštukų“ rankdarbių, turėjo atspėti grojamas dainas. Taip įsismaginę niekaip negalėjome sustoti. Geriausia daina buvo išrinkta „Naktelės žiedai“, dainuota net tris kartus. Artėjant pabaigai, dar pažaidėme keletą smagių žaidimų, ir kaip bebūtų liūdna atėjo laikas skirtis. Pačioje pabaigoje, kiekvienas turėjo susirasti žvakutę ir sugalvojęs norą kitiems metams ją užpūsti... Ši kalėdinė popietė tai ne šiaip eilinių dovanėlių teikimas. Šia dalimi buvo išbandyta vaikų drąsa dainuojant prieš auditoriją, paprastumo ir buvimo kartu skiepijimas. Siekiama dovanojimo ne tik gavimo mintis, taip pat nuoširdumo ir atsidavimo svarba prieš materialiąją pusę. Būtent dėl to buvo dainos ir visi žaidimai su mūsų rankų darbo suvenyrais. Svarbu ne kiekis, o kiek širdies įdėta tam sukurti. Tikimės, kad vaikai tai suprato ir vidumi.

 

Stebuklingų švenčių! Susitiksime jau kitais metais.

 

 

 

 

Projekto "Ne imti, bet duoti" rėmėjai: