Ar žinote, kodėl ankstų Gegužės 1-os rytą saulė skaisčiai spindėjo, ar žinot, kodėl žmonės šypsojosi, matydami medelių pilnas mašinas, ar žinot, kodėl Vilnia stipriau sroveno ir plukdė savo vandenis link Pūčkorių piliakalnio? O gi visi laukė oranžinės ąžuoliukų sodinimo šventės.

LGMOA nariai jau antrus metus tęsia tradiciją dovanodami vienas kitam ąžuoliukus gimtadienio proga. Kiekvienas savo medelį myli, laisto, gina nuo žiemos šalčių, laukia pirmųjų pumpurų ir gležnų prasikalančių lapelių, o pavasarį augaliuką skuba sodinti.

Šiais metais rinkomės netoli Pūčkorių piliakalnio, ant žalio skardžio. Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių, šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptiktos senovės gyvenvietės liekanos. Dabar Pūčkorių piliakalnis - valstybinės svarbos archeologinis paminklas. Oranžiniai žmogeliukai greitai pajuto ne tik istorinę vietos reikšmę, bet ir pavasario šilumą, todėl ant galvų atsirado kiaulpienių vaikinai, o basos kojos mindė minkštą žolės ir samanų paklotą. Tada kibome darbuotis: vieni ąžuoliukus nešiojo, kiti – duobes kasė, treti – vazonus rinko ar juosteles karpė. Greitai šlaitu nusileido duobių ir zujančių žmogeliukų juosta. Kai duobių buvo pakankamai, ėmėme medelius ir leidome jų šaknis į sausą, bet gimtą Lietuvos žemę. Pasodinom apie 80 ąžuolų ir kiekvieno jų dar gležną stiebelį papuošėm oranžine juostele. Netrukus nuo būsimos ąžuolų giraitės iki Vilnios nusitęsė gyvoji laistymo grandinė – oranžiniai sustojo kas keletą metrų ir vienas kitam perdavinėjo kibirus su teliuškuojančiu vandeniu. Ąžuoliukai godžiai gėrė, o studentai linkėjo jiems prigyti ir ilgai žaliuoti.